Tikrojo Kryžiaus istorija

Tikrojo Kryžiaus istorija (arba Tikrojo Kryžiaus legenda) – freskų ciklas San Francesco (Šv. Pranciškaus) bažnyčios Didžiojoje (arba Bicci) koplyčioje Arece, kurį sukūrė italų renesanso dailininkas Pjeras dela Frančeska (apie 1415–1492). Laikomas vienu žymiausių italų renesanso freskų ciklų ir žymiausiu Areco miesto meno kūriniu.

Apie freskų ciklą

Freskų ciklas dedikuotas Tikrajam (arba Šventajam) Kryžiui − kryžiui, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Iš tikro apie šį kryžių nežinoma nieko tikro ir apie jį nerašoma Evangelijose. Pjeras dela Frančeska, kurdamas freskas, naudojosi XIII a. rašytojo Jacobus de Voragine istorija „Auksinė legenda“, kurioje aprašyta numanoma šio kryžiaus istorija.

Tapybą koplyčioje Šv. Pranciškaus bažnyčios chore užsakė Areco Biči (it. Bicci) giminė. Tam buvo pakviestas dailininkas Bicci di Lorenzo iš Florencijos. 1452 m. jam mirus buvo baigtos tik 4 evengelistų figūros koplyčios lubose. Pratęsti darbus buvo pakviestas Pjeras dela Frančeska. Freskų ciklas minimas baigtas 1466 m. Linkstama manyti, kad Pjeras dela Frančeska šį ciklą iš tikro baigė kiek anksčiau. Pradžios data nežinoma. Manoma, kad užsakymą sukurti šį ciklą Pjeras gavo apie 1452-53 m. ir freskas nutapė per dvi fazes. 1452–1458 m. apima pirmąją fazę, o apie 1460-66 m. – antrąją.

Freskos 2000 m. buvo restauruotos. Lankymasis koplyčioje yra ribotas.

Freskų schema

Freskos nėra sukomponuotos pagal istorijos eiliškumą.

1. Adomo mirtis. Tikrojo Kryžiaus medžio sėklas esą gavo Adomo sūnus Setas iš Arkangelo Mykolo ir tėvui mirus įdėjo jas jam į burną. Iš Adomo kapo išaugo medis, iš kurio vėliau buvo sukaltas Tikrasis Kryžius.

2 ir 3. Pranašai Jeremijas ir Izaijas.

4. Šebos karalienės procesija. Šebos karalienės susitikimas su karaliumi Saliamonu. Saliamono nurodymu medis buvo nukirstas ir iš jo buvo padarytas lieptas per upę. Šebos karalienė keliavo pas Saliamoną pasisemti iš jo išminties ir žengiant per lieptą jai pasirodė vizija, iš kurios ji suprato, kad iš liepto medienos bus sukaltas kryžius, ant kurio bus nukryžiuotas mesijas.

5. Medžio užkasimas. Iš Šebos karalienės sužinojęs medžio paslaptį, karalius Saliamonas liepė jį paslėpti užkasant.

6. Geroji naujiena. Papildoma scena, vaizduojanti angelo naujieną Mergelei Marijai apie Kristaus pradėjimą.

7. Konstantino sapnas. Prieš mūšį prie Milvijaus tilto 312 m. imperatorius Konstantinas I sapne perspėjamas, kad turi kovoti vardan Tikrojo Kryžiaus norėdamas laimėti.

8. Konstantino pergalė prieš Maksentijų. Milvijaus tilto mūšis.

9. Žydo kankinimai. Konstantino motina Elena keliavo į Jeruzalę, kad surastų Tikrąjį Kryžių, bet jo buvimo vietą žinojo vienui vienas žydas, vardu Judas. Nukankinus Judą buvo išgauta paslaptis apie Kryžiaus vietą.

10. Tikrojo Kryžiaus radimas ir atpažinimas. Elena įsakė sugriauti šventyklą, kurioje buvo paslėpti trys kryžiai, ant kurių buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus ir du nusikaltėliai. Tikrasis Kryžius buvo atpažintas iš to, kad prie jo įvyko stebuklas − prisikėlė miręs jaunuolis.

11. Mūšis tarp Heraklėjo ir Chosrovo. 615 m. persų karalius Chosrovas II pavogė Tikrąjį Kryžių ir Rytų Romos imperatorius Heraklėjas stojo į kovą su juo dėl Kryžiaus susigrąžinimo.

12. Kryžiaus pagarbinimas. Po pergalės prieš Chosrovą II, imperatorius Heraklėjas įžengė į Jeruzalę ne triumfo eisenoje, o nešdamas Kryžių kaip Jėzus Kristus.

Kiti kūriniai. Kūriniai koplyčios lubose, vaizduojantys keturis evangelistus, kuriuos nutapė Bicci di Lorenzo, ir kiti fragmentai.